Psalmynas 88

₂VIEŠPATIE Dieve, mano Gelbėtojau,

dieną ir naktį tavęs šaukiuosi.

₃Išgirsk mano maldą,

klausykis mano pagalbos šauksmo,

₄nes tiek daug nelaimių mane apniko,

kad atsidūriau ant Šeolo slenksčio.

₅Žmonės mano, kad aš toks,

kuriam lemta žengti į kapą;

aš bejėgis

₆kaip paliktas tarp mirusiųjų,

kaip kape gulintys užmuštieji,

kaip tie, kurių daugiau nebeatmeni,

nes jie atskirti nuo tavo pagalbos.

₇Įstūmei mane į patį kapo dugną,

į tamsią jo gelmių prarają.

₈Tavo pyktis mane baisiai slegia,

ant manęs virsta visos tavo mūšos bangos. Sela.

₉Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus,

padarei jiems mane šlykštų;

aš įkalintas ir nebegaliu išeiti.

₁₀Mano akys temsta iš širdgėlos;

šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, kasdieną,

tiesiu į tave rankas melsdamasis.

₁₁Argi stebuklus tu darai mirusiesiems?

Nejau šešėliai kelsis tavęs šlovinti? Sela.

₁₂Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape,

o apie tavo ištikimybę Pražūties vietoje?

₁₃Nejau tavo stebuklai apsakomi mirties tamsybėse,

o tavo teisumas – užmaršties šalyje?

₁₄O aš, VIEŠPATIE, šaukiuosi tavęs,

kas rytą tave sveikina mano malda.

₁₅O VIEŠPATIE, kodėl mane atstumi?

Kodėl slepi savo veidą nuo manęs?

₁₆Nuo jaunystės kenčiu ir esu prie mirties.

Tavo baimės našta mane pribloškia,

₁₇tavo įniršis mane sukrečia,

tavo siaubas mane naikina.

₁₈Lyg potvynis jie skandina mane visą dieną,

apstoja iš visų pusių.

₁₉Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas;

kur tik aš, ten visuomet tamsu.